2 skyrius

Nuėjau į virtuvę, nekantraudama išsivirti kavos ir suleisti dantis į riekelę saldžios duonos su obuolių tyrele, kurią prieš dieną į barą buvo užvežusi Helė Belflior. Tai buvo maloni jauna moteris ir aš nuoširdžiai džiaugiausi, kad juodu su Endžiu laukiasi vaikelio. Buvau girdėjusi, kad Endžio močiutė, senutėlė ponia Karolina Belflior, nesitvėrė džiaugsmu sužinojusi apie nėštumą, ir nė kiek tuo neabejojau. Mėginau galvoti apie malonius dalykus, tokius kaip Helės kūdikis, Taros nėštumas ir paskutinė su Eriku praleista naktis, tačiau nerimą kelianti žinia, kurią pranešė Basimas, graužė mane visą rytą.

Iš visų idėjų, kurios toptelėjo į galvą, mintis skambinti į Renardo apygardos šerifo biurą nereikalavo beveik nė sekundės apmąstymų. Niekaip nebūčiau galėjusi jiems paaiškinti, kodėl nerimauju. Vilkolakiai viešai pripažino savo egzistavimą, todėl leidusi jiems medžioti savo valdose įstatymui nenusižengiau. Vis dėlto negalėjau net įsivaizduoti, kaip pasakoju šerifui Derbornui, kad vilkolakis sakė, jog mano valdose vaikštinėta fėjų.

Štai koks reikalas. Kiek man buvo žinoma, šiuo metu visos fėjos, išskyrus pusbrolį Klodą, nebegalėjo patekti į žmonių pasaulį. Bent jau visos Amerikos fėjos. Niekada nebuvau susimąsčiusi apie gyvenančias kitose šalyse, o dabar net užsimerkusi krūptelėjau dėl savo kvailumo. Prosenelis Najalas užvėrė visus portalus tarp fėjų ir žmonių pasaulių. Bent jau taip man sakėsi padarysiąs. Aš maniau, kad jos visos išvykusios, išskyrus Klodą, kuris gyveno tarp žmonių, kiek tik jį pažinojau. Taigi, iš kur galėjo atsirasti po mano miškus slampinėjanti fėja?

Ko paprašyti patarimo dėl šios situacijos? Juk negalėjau tiesiog sėdėti rankas sudėjusi ir nieko nedaryti. Prosenelis ieškojo jo nekenčiančio pusiau žmogaus renegato Dermoto iki pat tos akimirkos, kai užvėrė portalą. Turėjau pripažinti galimybę, kad Dermotas, paprasčiausiai išprotėjęs, buvo paliktas žmonių pasaulyje. Visai nesvarbu, kaip tai atsitiko, — taip arti mano namų slampinėjančios fėjos tikrai nėra gera žinia. Privalėjau su kuo nors apie tai pasikalbėti.

Galėjau pasitikėti Eriku, nes jis buvo mano mylimasis, arba Semu, savo draugu, ar net Bilu, kurio žemės ribojosi su manosiomis, todėl jam galbūt taip pat būtų vertėję susirūpinti. Be to, galėjau šnektelėti su Klodu, gal jis kartais būtų nušvietęs situaciją. Sėdėjau prie stalo su kava ir saldžios duonos gabalėliu pernelyg išsiblaškiusi, kad būčiau galėjusi skaityti ar įsijungusi radiją pasiklausyti žinių. Išgėriau puodelį kavos, pradėjau kitą. Nusimaudžiau net nesusimąstydama apie tai, pasiklojau lovą ir atlikau kitus įprastus rytmečio ritualus.

Galiausiai sėdau prie kompiuterio, kurį buvau atsivežusi iš savo pusseserės Hedlės buto Naujajame Orleane, ir pasitikrinau elektroninį paštą. Nedarydavau to labai dažnai. Pažinojau labai mažai žmonių, kurie būtų galėję nuspręsti man parašyti elektroninį laišką, todėl dar nebuvau įpratusi įsijungti kompiuterio kiekvieną dieną.

Radau keletą žinučių. Neatpažinau atgalinio adreso pirmoje. Paslinkau pelytę ir susiruošiau spustelėti ant jo.

Nuo beldimo į galines duris pašokau lyg varlė.

Atsistūmiau su visa kėde. Akimirką padvejojusi išsitraukiau šautuvą iš spintos prieškambaryje. Tada nužingsniavau galinių durų link ir dirstelėjau pro naują durų akutę.

— Vilką mini, vilkas čia, — sumurmėjau.

Diena buvo kupina siurprizų, o dar nė nebuvo išmušusi dešimta valanda ryto.

Padėjau šautuvą ir atidariau duris.

— Klodai, — pasisveikinau. — Užeik. Nori ko nors išgerti? Turiu kokakolos, kavos ir apelsinų sulčių.

Pastebėjau, kad Klodas per petį persimetęs didelį krepšį. Pagal dydį ir kietumą šis buvo prigrūstas drabužių.

Kažkaip neprisiminiau, kad būčiau jį kvietusi į miegalių vakarėlį.

Jis žengė vidun labai rimtu ir kažkodėl ne itin laimingu veidu. Klodas buvo lankęsis pas mane namie, tačiau užsukdavo nedažnai, todėl dabar dairėsi po virtuvę. Ji buvo nauja, nes senoji virtuvė sudegė, todėl dabar turėjau daug žvilgančių, naujutėlaičių prietaisų, viskas atrodė labai tvarkinga ir savo vietose.

— Suke, nebegaliu daugiau likti namie vienas. Ar galiu kurį laiką su tavimi pagyventi, pussesere?

Pabandžiau pakelti savo žandikaulį nuo grindų, iki kurių jis buvo atvipęs, kol Klodas nepastebėjo, kaip mane pribloškė. Pirmiausia, kad Klodas prisipažino, jog jam reikia pagalbos, antra — prisipažino tai man, o trečia — sutiko likti su manimi tame pačiame pastate, nors paprastai jam buvau ne daugiau kaip koks erzinantis vabalas. Juk buvau žmogus ir dar moteris, todėl, Klodo manymu, buvo du dideli man nepalankūs rodikliai. Be to, nepamirškime fakto, kad Klodina mirė gindama mane.

— Klodai, — tariau, stengdamasi parodyti tik simpatiją, — sėskis. Kas atsitiko? — Dirstelėjau į šautuvą, dėl nesuprantamos priežasties džiaugdamasi, kad jis lengvai pasiekiamas.

Klodas metė į ginklą visiškai atsainų žvilgsnį. Po akimirkos padėjo ant grindų krepšį ir paprasčiausiai stovėjo tarsi būtų negalėjęs nuspręsti, ką daryti toliau.

Niekaip negalėjau patikėti, kad stoviu savo virtuvėje viena su pusbroliu fėja. Nors jis savo noru buvo pasirinkęs likti gyventi tarp žmonių, tikrai nejautė jiems šiltų jausmų. Klodas, nors labai fiziškai gražus, kiek man buvo tekę pastebėti, buvo visiškas pašlemėkas. Per operaciją jis pasikeitė ausis, kad atrodytų kaip žmogus ir jam nereikėtų tuščiai švaistyti energijos išlaikant žmogiškos išvaizdos iliuziją. Kiek žinojau, visus seksualinius ryšius Klodas buvo užmezgęs su mirtingaisiais vyrais.

— Tu vis dar gyveni tame pačiame name, kuris priklausė tau ir tavo seserims? — Tai buvo paprastas trijų miegamųjų kaimiško stiliaus namas Monrou.

— Taip.

Hm. Man reikėjo šiek tiek daugiau informacijos šia tema.

— Barai neužima viso tavo laiko? — Maniau, Klodas turėtų būti tiek užsiėmęs, tiek pasiturintis, juk jam priklausė ne tik du striptizo klubai — „Chuliganai“ ir dar vienas neseniai įsigytas, — kuriuos reikėjo valdyti, bet jis dar ir pats šoko striptizą „Chuliganuose“ mažiausiai kartą per savaitę. Mano pusbrolis buvo gražus n-tuoju laipsniu, todėl gaudavo nemažai arbatpinigių, be to, jo pajamas retkarčiais dar papildydavo modelio darbas. Klodas būtų galėjęs priversti net ir senamadiškiausią močiutę varvinti seilę. Vien būdamos vienoje patalpoje su tokiu gražuoliu moterys galėjo apsvaigti be jokio alkoholio... kol jis neatverdavo burnos. Be to, jam daugiau nebereikėjo dalytis klubo pajamomis su seserimi.

— Aš užsiėmęs. Ir man netrūksta pinigų, tačiau be savo padermės bendrijos... jaučiuosi lyg badaučiau.

— Tu rimtai?. — leptelėjau negalvodama, paskui mielai pati sau būčiau spyrusi į užpakalį. Vis dėlto mintis, kad Klodui taip reikia manęs (ar bet ko kito, jeigu jau apie tai prakalbome), atrodė neįtikėtina. Jo prašymas likti kartu buvo visiškai netikėtas ir nepageidaujamas.

Tada mintyse išgirdau močiutės priekaištus. Priešais stovėjo šeimos narys, vienas iš nedaugelio vis dar gyvų ir (arba) man pasiekiamų. Mano santykiai su proseneliu Najalu baigėsi, kai jis pasitraukė į Fėjų kraštą ir užtrenkė už savęs duris. Nors mudu su Džeisonu buvome užglaistę tarpusavio nesutarimus, brolis gyveno savo gyvenimą Mama, tėtis ir močiutė — visi buvo mirę, teta Linda ir pusseserė Hedlė — taip pat, o mažąjį Hedlės sūnelį matydavau labai retai.

Per trumpą minutę sugebėjau velniškai susigadinti nuotaiką.

— Ar manyje yra pakankamai fėjų kraujo, kad tau padėčiau? — Daugiau nesugalvojau, ko paklausti.

— Taip, — atsakė jis labai paprastai. — Jau geriau jaučiuosi. — Tai man pasirodė tarsi keistas pokalbio su Bilu aidas. Klodas šyptelėjo puse lūpų. Jei nelaimingas Klodas buvo nuostabus, šypsodamasis atrodė tiesiog dieviškai.

— Pabuvus fėjų kompanijoje, tavo fėjų esaties trupinėlis išryškėjo. Beje, turiu tau laišką.

— Nuo ko?

— Nuo Najalo.

— Kaip tai įmanoma? Kiek suprantu, fėjų pasaulis dabar uždarytas.

— Senelis turi savų metodų, — pasakė Klodas išsisukinėdamas. — Jis dabar yra vienintelis ir labai galingas princas.

Senelis turi savų metodų.

— Hmmm, — numykiau. — Aišku. Nagi, duokš čia.

Klodas ištraukė voką iš krepšio. Jis buvo tamsiai geltonas ir užantspauduotas mėlyno vaško gniutulu. Vaške buvo įspaustas antspaudas — paukštis plačiai skrydžiui išskleistais sparnais.

— Vadinasi, egzistuoja fėjų paštas, — tariau. — Per jį galima siųsti ir gauti laiškus?

— Bent jau šį.

Fėjos labai gerai moka vengti tiesaus atsakymo. Garsiai išleidau susierzinimo kupiną atodūsį.

Paėmiau peilį ir pakišau jį po antspaudu. Popieriaus lapas, kurį ištraukiau iš voko, buvo labai keistos tekstūros.

„Brangiausioji proanūke, — prasidėjo laiškas. — Yra daug dalykų, kurių nespėjau tau pasakyti ir kurių nespėjau dėl tavęs padaryti, nes mano ankstesnius planus sužlugdė karas.“

Oho.

„Šis laiškas parašytas ant vienos iš vandens fėjų, kurios nuskandino tavo tėvus, odos.“

— Fui! — šūktelėjau ir numečiau laišką ant virtuvės stalo.

Klodas kaipmat atsidūrė šalia.

— Kas atsitiko? — paklausė jis, dairydamasis po virtuvę, tarsi būtų tikėjęsis, kad iš kažkur tuoj išnirs koks nors trolis.

— Tai juk oda! Oda!

— O ant ko gi daugiau rašyti Najalui? — Pusbrolis atrodė nuoširdžiai nustebęs.

— Veee! — Net ir sau pačiai skambėjau pernelyg mergaitiškai. Bet, dievaži... oda?!

— Ji švari, — pasakė Klodas, aiškiai tikėdamasis, kad tai išspręs problemą. — Ji buvo tinkamai apdorota.

Sukandau dantis ir ištiesiau ranką prosenelio laiško link. Sunkiai, lėtai įkvėpiau. Tiesą pasakius... jis beveik neskleidė jokio kvapo. Užgniaužusi norą užsimauti pirštines, skirtas karštiems indams iš orkaitės traukti, prisiverčiau sutelkti dėmesį į laiško turinį.

„Prieš palikdamas jūsų pasaulį, pasirūpinau, kad vienas iš mano mirtingų agentų pakalbėtų su keletu žmonių, kurie tau padėtų išvengti žmogiškosios vyriausybės dėmesio. Pardavęs mums priklausiusią farmacijos bendrovę, panaudojau didelę dalį gauto pelno, kad užtikrinčiau tavo laisvę.“

Sumirksėjau, nes akys pradėjo ašaroti. Jis gal ir nebuvo tipiškas prosenelis, bet, dievaži, padarė dėl manęs šį tą nuostabaus.

— Jis papirko vyriausybės pareigūnus, kad atšauktų FTB? Ar taip jis padarė?

— Neturiu supratimo, — gūžtelėjo pečiais Klodas. — Jis man taip pat parašė, kad savo banko sąskaitoje turiu papildomus tris šimtus tūkstančių dolerių. Be to, Klodina neparašė testamento, nes ne...

Nesitikėjo mirti. Ji vylėsi išauginti vaiką su mylimuoju fėja, kurio niekada nebuvau sutikusi. Klodas pasipurtė ir pasakė šaižiu balsu:

— Najalas parūpino žmogaus lavoną ir testamentą, todėl man nereikia laukti metų metus, kad įrodyčiau jos mirtį. Ji man paliko beveik viską. Papasakojo apie tai mūsų tėvui Dilonui, kai pasirodė jam mirties ritualo metu.

Pereidamos į dvasinę būklę, fėjos praneša savo giminaičiams atsisveikinančios su šiuo pasauliu. Man buvo įdomu, kodėl Klodina pasirodė Dilonui, o ne savo broliui, todėl kaip galėdama taktiškiau to ir paklausiau.

— Vizijos sulaukia vyresnis gyvas mirštančiojo giminaitis, — paaiškino Klodas manieringai. — Po mirties mano vidurinioji sesuo Klodetė pasirodė man, nes aš buvau vyresnis už ją viena minute. Mirdama Klodina savo mirties ritualą surengė mūsų tėvui, nes ji buvo vyresnė už mane.

— Vadinasi, ji perdavė jūsų tėčiui norą, kad paveldėtum jos klubų dalį? — Klodui labai pasisekė, kad Klodina kažkam pasakė, ko nori. Man pasidarė įdomu, kas atsitinka, jeigu miršta vyriausias giminės narys, bet nusprendžiau pasilaikyti tai kitam kartui.

— Taip. Jai priklausiusią namo dalį. Savo automobilį. Nors jau turiu vieną. — Kažkodėl Klodas atrodė susidrovėjęs ir kaltas. Kodėl, dėl dievo meilės, jis atrodė kaltas?

— Kaip tu jį vairuoji? — paklausiau, minutėlę nukrypdama nuo pagrindinės temos. — Juk jūs fėjos turite problemų su geležimi.

— Ant plikos odos mūviu nematomas pirštines, — paaiškino jis. — Apsimaunu kiekvieną kartą nusimaudęs. O su kiekvienu dešimtmečiu, nugyventu žmonių pasaulyje, tolerancija geležiai pamažu didėja.

Grįžau prie laiško:

„Galbūt padarysiu dėl tavęs dar ką nors. Pranešiu, kai galėsiu. Klodina paliko tau dovaną.“

— O, Klodina ir man kažką paliko? Ką? — Pakėliau akis į Klodą, kuris neatrodė labai patenkintas. Manyčiau, jis užtikrintai nežinojo laiško turinio. Jeigu Najalas nebūtų pranešęs apie Klodinos palikimą, pusbrolis galbūt nebūtų apie tai užsiminęs. Fėjos nemeluoja, tačiau jos ir ne visada pasako tiesą.

— Pinigų savo sąskaitoje, — pasakė jis susitaikęs su likimu. — Ten laikomi jos atlyginimai iš parduotuvės ir jai priklausiusi pajamų iš klubų dalis.

— Ooo, tai... taip malonu iš jos. — Porą kartų sumirksėjau. Stengiausi neliesti savo taupomosios sąskaitos, o einamoji nebuvo labai klestinti, nes pastaruoju metu mažokai dirbau. Nukentėjo ir arbatpinigiai, nes vis būdavau labai paniurusi. Besišypsančios padavėjos uždirba daugiau nei liūdnos.

Man tikrai buvo ne pro šalį keli šimtai dolerių. Galbūt būčiau galėjusi nusipirkti naujų drabužių, be to, man verkiant reikėjo naujo klozeto koridoriaus tualete.

— Kaip tokiu atveju pervedami pinigai?

— Ponas Kataliadas atsiųs čekį. Jis rūpinasi Klodinos palikimo reikalais.

Ponas Kataliadas — jeigu jis ir turėjo vardą, niekada jo nebuvau girdėjusi — buvo teisininkas ir taip pat (beveik) demonas. Jis rūpinosi daugelio Luizianos antgamtinių padarų žmogiškaisiais teisiniais reikalais. Pasijutau šiek tiek užtikrintesnė, kai Klodas ištarė vardą, nes žinojau, kad ponas Kataliadas neturi man jokių pretenzijų.

Ką gi, dar reikėjo apsispręsti dėl Klodo pasiūlymo tapti sugyventiniais.

— Norėčiau šen bei ten paskambinti, — pasakiau ir mostelėjau į kavavirę. — Jeigu nori dar kavos, galiu paruošti. Ar esi alkanas?

Klodas papurtė galvą.

— Gerai, šnektelėsime, kai pasikalbėsiu su Amelija.

Skambinti nuėjau į savo miegamąjį. Amelija paprastai keldavosi anksčiau už mane, nes aš dėl savo darbo guldavausi vėlai. Atsiliepė po antro pyptelėjimo.

— Suke, — ištarė visai neliūdnu balsu, kurio tikėjausi. — Kaip sekasi?

Nesugalvojau jokio nerūpestingo būdo, kaip pakreipti pokalbį prie man rūpimo klausimo.

— Pusbrolis norėtų apsistoti pas mane kurį laiką, — pasakiau. — Jis, aišku, galėtų pagyventi kambaryje kitoje koridoriaus pusėje nei manasis, bet, jeigu miegotų viršuje, abu turėtume daugiau privatumo. Jeigu tu artimiausiu metu grįši, jis, žinoma, iškeliaus ir susidės savo daiktus svečių miegamajame apačioje. Tik nenoriu, kad grįžtum ir savo lovoje užtiktum kažką svetimą.

Stojo ilga tyla. Susikaupiau smūgiui.

— Suke, — pradėjo ji. — Aš tave myliu. Tu tai žinai. Man patiko su tavimi gyventi. Buvai tarsi dievų siųsta, kai man reikėjo kur nors apsistoti po viso to reikalo su Bobu, tačiau dabar aš kuriam laikui užstrigau Naujajame Orleane. Aš tik... čia dabar vyksta labai daug dalykų.

To ir tikėjausi, tačiau vis tiek buvo sunku klausyti. Juk nelaukiau, kol ji sugrįš. Maniau, Naujajame Orleane pasveiks greičiau. Be to, ji tikrai net nepaminėjo Trėjaus. Atrodė, kad yra kažkas daugiau nei tik sielvartas.

— Ar tau viskas gerai?

— Taip, — atsakė ji. — Vėl mokausi pas Oktaviją. — Oktavija, jos raganavimo mokytoja, buvo grįžusi į Naująjį Orleaną su seniai prarastu mylimuoju. — Be to, mane pagaliau... nuteisė. Privalau sumokėti baudą dėl — na, žinai, — to dalyko su Bobu.

„Tas dalykas su Bobu“ buvo Amelijos būdas apibūdinti situacijai, kai ji atsitiktinai pavertė savo meilužį katinu. Oktavija sugrąžino Bobui žmogišką pavidalą, tačiau tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Bobas nebuvo labai patenkintas Amelija, Oktavija — taip pat. Nors Amelija prieš tai mokėsi raganavimo meno, buvo akivaizdu, kad jos sugebėjimai transformacijos magijoje nekokie.

— Jie juk neketina tavęs nuplakti ar kažko panašaus? — paklausiau, stengdamasi balsu parodyti, kad tik juokauju. — Jis gi nemirė. — Tik prarado didelę dalį savo gyvenimo ir visiškai praleido „Katrinos“ uraganą bei galimybę pranešti savo šeimai, kad išgyveno.

— Kai kurie iš jų mane nuplaktų, jeigu tik galėtų, tačiau raganos taip nesielgia. — Amelija bandė nusijuokti, tačiau nelabai įtikinamai. — Kaip bausmę aš turiu atlikti kažką panašaus į viešąją tarnybą.

— Ką turi daryti: rinkti šiukšles ar mokyti vaikus?

— Na... greičiau jau maišyti stebuklingus gėrimus ir ruošti įprastų sudedamųjų dalių maišelius, kad juos būtų galima prireikus tuoj pat panaudoti. Dirbti papildomas valandas magijos parduotuvėje ir retkarčiais kirsdinti viščiukus ritualams. Daug vaikščioti ir atlikti įvairias užduotis. Be jokio užmokesčio.

— Kaip nemalonu, — pasakiau, nes man pinigai beveik visuomet labai jautri tema. Amelija gal ir buvo užaugusi turtingoje šeimoje, bet ne aš. Jeigu kas nors kėsinasi į mano pajamas, rimtai įsiuntu. Akimirką susimąsčiau, kiek pinigų galėtų būti Klodinos sąskaitoje, ir pasiunčiau jai palaiminimą, kad apie mane taip pat pagalvojo.

— Na, matai, „Katrina“ gerokai pratuštino Naujojo Orleano raganų sąlėkių gretas. Netekome daug narių, ir jie jau niekada negrįš, todėl nebesulaukiame ir jų įnašų, o aš niekada nenaudoju tėčio pinigų sąlėkių reikmėms.

— Taigi, kokia tavo išvedžiojimų esmė? — tariau.

— Privalau čia pasilikti. Net nežinau, ar dar kada sugrįšiu gyventi į Bon Toną. Rimtai dėl to gaila, nes man patiko gyventi su tavimi.

— Man taip pat. — Sunkiai įkvėpiau, ryžtingai nusiteikusi, kad nenuskambėtų, jog esu nelaiminga ir vieniša. — O kaip tavo daiktai? Nelabai kas čia liko, bet vis tiek.

— Kol kas tegu lieka pas tave. Čia turiu visko, ko reikia, o likusius daiktus gali naudoti kaip tau atrodo geriau, kol galėsiu suorganizuoti jų pervežimą.

Dar šiek tiek paplepėjome, bet nieko reikšmingo daugiau nepasakėme. Pamiršau paklausti, ar Oktavijai pavyko rasti informacijos, kaip nutraukti Eriko kraujo ryšius su manimi. Galbūt man pernelyg nerūpėjo atsakymas. Padėjau ragelį jausdama ir džiaugsmą, ir liūdesį: džiaugiausi, kad Amelija atidirba skolą savo sąlėkiui ir yra laimingesnė nei Bon Tone po Trėjaus mirties, ir liūdėjau, nes supratau, jog nebesitiki čia grįžti. Po akimirką trukusio tylaus atsisveikinimo su ja grįžau į virtuvę ir pasakiau Klodui, kad gali kraustytis į antrą aukštą.

Pasimėgavusi dėkinga jo šypsena, perėjau prie kito reikalo. Nežinojau, nuo ko pradėti, todėl galiausiai paklausiau tiesiai šviesiai:

— Ar tu esi buvęs miškuose už mano namo?

Iš jo veido išnyko bet kokia išraiška.

— Ir ko man ten? — paklausė.

— Aš neklausiu tavo motyvų. Tik ar ten lankeisi. — Pažįstu išsisukinėjimą vos tik išgirdusi.

— Ne, — tarė jis.

— Blogai.

— Kodėl?

— Nes vilkolakiai man sakė, kad ten labai neseniai lankėsi fėja. — Nenuleidau nuo jo įdėmaus žvilgsnio. — Jeigu ten buvai ne tu, tada kas?

— Čia liko ne tiek jau daug fėjų, — pasakė Klodas.

Vėl išsisukinėjo.

— Jeigu yra dar fėjų, kurios nesuspėjo pasprukti į jūsų pasaulį iki uždarant portalus, galėtum bičiuliautis su jomis, — kalbėjau aš. — Tada tau nereikėtų likti su manimi ir mano menku lašeliu fėjų kraujo, tačiau kažkodėl tu sukinėjiesi čia. O mano miškuose sukinėjasi dar viena fėja. — Įdėmiai nužvelgiau jo išraišką. — Kažkodėl nematau, kad džiūgautum, galėdamas susekti, kas ten vaikšto. Kas vyksta? Kodėl neleki į miškus, kad susirastum tą fėją, susibičiuliautum ir būtum laimingas?

Klodas nudelbė akis.

— Paskutinis portalas buvo užvertas šiuose miškuose, — pasakė jis. — Galbūt jis ne iki galo uždarytas. Be to, žinau, kad tavo senelio brolis Dermotas pro jį neišėjo. Jeigu Dermotas yra ta fėja, kurią užuodė vilkolakiai, jis tikrai neapsidžiaugtų mane išvydęs.

Maniau, kad pridurs dar ką nors, bet nutilo tiek tepasakęs.

Dar daugiau blogų naujienų ir išsisukinėjimų nuo tiesos. Vis dar dvejojau dėl jo tikslų, tačiau Klodas buvo šeimos narys, o mano šeima pastaruoju metu buvo nepaprastai sumažėjusi.

— Na gerai, — pasakiau atidariusi virtuvės spintelės stalčių, kur laikiau visokius mažmožius. — Štai raktas. Matysime, kaip seksis. Beje, šiandien po pietų turiu dirbti. Ir mums reikia rimtai pasišnekėti. Tu juk žinai, kad turiu vaikiną? — Jau jaučiausi šiek tiek susigėdusi.

— Su kuo susitikinėji? — paklausė Klodas, kupinas savito profesinio susidomėjimo.

— Ee, su... Eriku Nortmenu.

Klodas švilptelėjo. Atrodė kartu ir susižavėjęs, ir atsargus.

— Ar Erikas čia praleidžia naktis? Privalau žinoti, jeigu jis susimanytų mane pulti. — Atrodė, kad Klodui toks dėmesys nebūtų visiškai nepageidaujamas, tačiau buvo viena problemėlė: fėjos vampyrams svaiginamai patrauklios tarsi valerijonai katėms. Erikui būtų buvę labai sunku susivaldyti ir neįkąsti Klodui, jeigu staiga atsidurtų šalia jo.

— Tau tikriausiai labai blogai baigtųsi, — pasakiau. — Bet manau, jeigu pasistengsime būti atsargūs, mums pavyks kaip nors to išvengti. — Erikas retai praleidžia naktį pas mane namie, nes jam patinka grįžti į Šrivportą prieš saulėtekį. Turi tiek daug darbų nudirbti kiekvieną naktį, kad suprato, jog geriau atsibusti Šrivporte. Aš turiu slaptavietę, kur vampyras gali praleisti dieną gana saugiai, tačiau ji tikrai ne tokia komfortiška kaip Eriko namai.

Man daugiau nerimo kėlė tai, kad Klodas gali į namus parsivesti nepažįstamą vyruką. Nenorėjau susidurti su kokiu nors nepažįstamuoju pakeliui į virtuvę, vilkėdama vienais naktiniais. Amelija keletą kartų turėjo svečių, kurie nakvojo čia, tačiau tai buvo žmonės, kuriuos aš pažįstu. Sunkiai įkvėpiau, tikėdamasi, kad tai, ką ketinau pasakyti, nenuskambės homofobiškai.

— Klodai, tikrai nenoriu tau trukdyti gerai leisti laiką, — pradėjau norėdama, kad šis pokalbis jau seniai būtų baigtas. Žavėjausi Klodo sugebėjimu neraustant pripažinti, kad aš turiu seksualinį gyvenimą, nes man pačiai tikrai trūko tokio atsainaus požiūrio.

— Jeigu užsimanysiu mylėtis su kuo nors tau nepažįstamu, parsivešiu jį į savo namus Monrou, — pasakė Klodas su šelmiška šypsenėle. Pastaba: jis sugebėjo būti įžvalgus, kai to norėjo. — Arba pranešiu tau iš anksto. Taip gerai?

— Žinoma, — ištariau nustebinta Klodo nuolaidumo. Jis ištarė visus būtinus žodžius. Šiek tiek atsipalaidavau, rodydama Klodui, kur yra svarbiausi virtuvės reikmenys, daviau keletą patarimų apie indų plovimo bei džiovinimo mašinas ir pasakiau, kad gali kiek tik nori naudotis koridoriaus vonios kambariu. Tada nuvedžiau į antrą aukštą. Amelija įdėjo daug pastangų, kad išdailintų vieną iš mažųjų miegamųjų, o kitą pavertė svetaine. Ji išsivežė savo nešiojamąjį kompiuterį, tačiau paliko televizorių. Patikrinau, ar lova paklota švaria patalyne, ar drabužinėje beveik neliko Amelijos daiktų. Parodžiau duris į palėpę, jeigu jam kartais būtų prireikę ką nors pasidėti. Klodas jas atvėrė ir žengė vidun. Apsidairė po užgrūstą, tamsią patalpą. Visos Stekhausų kartos čia dėjo daiktus, kurių, jų nuomone, kada nors galėtų prisireikti, tad, turėjau pripažinti, patalpa buvo šiek tiek pergrūsta ir chaotiška.

— Tau reikėtų juos peržiūrėti, — pasakė Klodas. — Ar bent jau žinai, kas čia guli?

— Šeimos istorijos nuolaužos, — atsakiau žvelgdama su šiokiu tokiu nerimu. Man tiesiog niekada nekilo rankos imtis generalinio tvarkymo po senelės mirties.

— Aš tau padėsiu, — pareiškė pusbrolis. — Taip atsimokėsiu už kambarį.

Jau žiojausi, norėdama pastebėti, jog Amelija mokėdavo grynaisiais, tačiau vėl prisiminiau, kad jis mano šeimos narys.

— Būtų puiku, — tariau. — Nors nežinau, ar aš tam jau pasiruošusi. — Man dar šį rytą maudė riešus, nors jie tikrai buvo daug sveikesni nei anksčiau. — Be to, namie yra kitų darbų, kurie man neįkandami, jeigu tu neprieštarauji padėti.

Jis nulenkė galvą.

— Su didžiausiu malonumu, — pasakė.

Tai buvo visiškai kitokia Klodo pusė nei ta, kurią buvau spėjusi pažinti ir neigiamai įvertinti.

Atrodė, kad sielvartas ir vienatvė kažką pažadino gražiojoje fėjoje. Rodės, tarsi jis pagaliau būtų supratęs, jog privalo pats parodyti kitiems šiek tiek gerumo, norėdamas sulaukti to mainais. Tarytum būtų supratęs, kad jam reikia kitų draugijos, ypač dabar, kai nebeliko jo seserų.

Kai privalėjau važiuoti į darbą, jau buvau labiau apsipratusi su mūsų susitarimu. Keletą minučių klausiausi, kaip Klodas juda antrame aukšte, tada jis nusileido su glėbiu plaukų priežiūrai skirtų priemonių ir išdėstė jas vonios kambaryje. Buvau padėjusi ten švarių rankšluosčių. Pusbrolis atrodė patenkintas vonia, nors ji ir buvo labai senamadiška. Vis dėlto Klodas juk buvo gyvas dar tada, kai nebuvo vidinės kanalizacijos, todėl galbūt į ta: žiūrėjo iš kitos pozicijos. Tiesą pasakius, girdint namie kažką kitą, giliai manyje nuslūgo įtampa, apie kurią prieš tai net neįtariau.

— Labas, Semai, — pasisveikinau. Jis stovėjo prie baro, kai išėjau iš galinio kambario, kur palikau rankinę ir užsijuosiau prijuostę. „Pas Merlotę“ žmonių buvo nedaug. Holė kaip visada kalbėjosi su savuoju Hoitu, o šis tuščiai gaišo laiką prie savo vakarienės. Holė vilkėjo privalomus „Pas Merlotę“ marškinėlius, tačiau vietoj būtinų juodų kelnių ar šortų mūvėjo šortukus rausvais ir žaliais langeliais.

— Gerai atrodai, Hole! — šūktelėjau, o ji man džiaugsmingai nusišypsojo. Kol Hoito veidas švytėjo, Holė ištiesė ranką, demonstruodama visiškai naują žiedą.

Suspigau ir apkabinau ją.

— O, juk tai nuostabu! — džiūgavau. — Hole, jis toks gražus! Gal jau išsirinkote ir datą?

— Vestuves tikriausiai kelsime rudenį, — pasakė Holė. — Hoitui pavasarį ir vasarą tenka ilgai dirbti. Jam tai užimčiausias metas, todėl galvojame apie spalį arba lapkritį.

— Suke, — prabilo Hoitas, jo balsas pritilo, o veidas surimtėjo. — Dabar, kai mudu su Džeisonu susitaikėme, noriu paprašyti jo tapti vyriausiuoju pabroliu.

Labai staigiai pašnairavau į Holę, kuri niekada nebuvo didelė Džeisono gerbėja. Ji vis dar šypsojosi, nors jaučiau slaptas jos abejones. Hoitas to negalėjo nujausti.

Garsiai tariau:

— Jis bus sužavėtas.

Tada man teko skubėti šalin, kad apibėgčiau savo staliukus, tačiau dirbdama šypsojausi. Pagalvojau, gal jie surengs ceremoniją sutemus, tada Erikas galėtų vykti su manimi. Būtų nuostabu. Tai būtų milžiniška permaina iš „vargšelės Sukės, niekada net nesusižadėjusios“, į „Sukę, kuri į vestuves atsivedė tokį nuostabiai gražų vaikiną“. Paskui apgalvojau atsarginį planą. Jeigu vestuvės vyks dieną, galėsiu kartu pasiimti Klodą. Jis atrodė visai kaip meilės romano viršelio modelis. Jis ir buvo meilės romano viršelio modelis. (Ar kada nors skaitėte „Dama ir arklininkas“ arba „Nepadorios lordo Darlingtono vedybos“? Ohoho!)

Nepatenkinta suvokiau, kad galvoju apie šventę vien iš savo jausmų pozicijos... tačiau nėra nieko liūdnesnio nei būti senmerge vestuvėse. Supratau, kad labai kvaila vos dvidešimt septynerių jaustis tarsi jau būtum „nurašyta“, tačiau patys geriausi mano metai jau buvo bemaž prabėgę, o aš vis aiškiau suvokiau šį faktą. Tiek daug mano mokyklos draugių buvo ištekėjusios (kai kurios — daugiau nei kartą), kai kurios jau buvo susilaukusios ar laukėsi vaikų — kaip Tara, kuri kaip tik įžengė pro duris vilkėdama per didelius marškinėlius.

Mostelėjau jai ranka, kad parodyčiau, jog prieisiu pakalbėti kai tik galėsiu, tada nunešiau šaltos arbatos gydytojai Lindai Tonesen ir Michelob alaus Džesiui Veinui Kuminsui.

— Kaip sekasi, Tara? — pasilenkusi apkabinau jos kaklą. Ji sunkiai klestelėjo prie stalo.

— Man reikia dietinės kokakolos be kofeino, — pareiškė. — Ir dar noriu sūrainio. Su daugybe gruzdintų agurkėlių. — Ji atrodė nuožmiai.

— Aišku, — pasakiau. — Tuoj atnešiu kolos ir perduosiu tavo užsakymą.

Kai grįžau, ji vienu mauku išgėrė visą stiklinę.

— Po penkių minučių to pasigailėsiu, nes turėsiu bėgti į tualetą, — pasakė ji. — Dabar tik valgau ir sisioju. — Tarai po akimis tamsavo dideli ratilai, o oda buvo ne pačios geriausios būklės. Kurgi tas nėščiosios švytėjimas, apie kurį tiek daug buvau prisiklausiusi?

— Kiek tau dar liko?

— Trys mėnesiai, savaitė ir trys dienos.

— Gydytoja Dinvidi nustatė tikslią gimdymo datą.

— Džei Bi niekaip negalėjo patikėti, kokia didelė pasidariau, — tarė Tara, užversdama akis.

— Jis taip ir pasakė? Tokiais žodžiais?

— Taip. Aha. Taip ir pasakė.

— O, vargeli. Tam vaikinukui reikėtų vienos ar dviejų sakinių perfrazavimo pamokėlių.

— Man užtektų, jeigu jis visiškai užsičiauptų.

Tara ištekėjo už Džei Bi žinodama, jog smegenys nėra stiprioji jo pusė, o dabar pjovė savo sėjos rezultatus, tačiau aš taip norėjau, kad juodu būtų laimingi. Juk negalėjau pradėti postringauti: „Kaip pasiklojai, taip teks ir miegoti.“

— Jis tave myli, — pasakiau, stengdamasi kalbėti raminamai. — Jis tik...

— Džei Bi, — baigė ji. Gūžtelėjo pečiais ir sugebėjo išspausti šypseną.

Antuanas šūktelėjo, kad mano užsakymas jau paruoštas, o godi Taros išraiška bylojo, kad jai dabar labiau rūpi maistas nei vyro netaktiškumas. Į „Taros drabužius“ ji grįžo daug laimingesnė ir šiek tiek pilnesnė.

Vos tik sutemo, paskambinau Erikui iš savo mobiliojo, užsidariusi tualete. Nenorėjau skambinėti vaikinui paslapčia darbo metu, tačiau man reikėjo moralinio palaikymo. Dabar turėjau jo mobiliojo telefono numerį, todėl man nebereikėjo skambinti į „Vamptaziją“ — tai buvo ir gerai, ir blogai. Niekada nežinodavau, kas atsilieps, ir tikrai ne visi Eriko vampyrai mane mėgo. Kita vertus, pasiilgdavau pasižodžiavimų su Pem, dešiniąja Eriko ranka. Mudvi su Pem buvome beveik draugės.

— Aš čia, mylimoji, — atsiliepė Erikas. Buvo sunku susilaikyti nesuvirpėjus, kai išgirdau jo balsą, tačiau atmosfera „Pas Merlotę“ moterų tualete nebuvo pati tinkamiausia geiduliams.

— Na, akivaizdu, kad ir aš čia. Klausyk, man rimtai reikia su tavimi pasišnekėti, — pasakiau. — Čia kai kas atsitiko.

— Tu sunerimusi.

— Taip, ir turiu tam rimtą priežastį.

— Po trisdešimties minučių susitinku su Viktoru, — tarė Erikas. — Juk supranti, kad susitikimas tikriausiai bus įtemptas.

— Suprantu. Gailiuosi pristojusi prie tavęs su savomis problemomis, tačiau tu esi mano vaikinas, o gero vaikino atsakomybė yra išklausyti savo merginą.

— Tavo vaikinas, — pakartojo jis. — Tai skamba taip... keistai. Aš tikrai ne vaikas.

— Liaukis, Erikai! — netekau kantrybės. — Tikrai nenoriu stovėti vidury tualeto ir bandyti analizuoti su tavim terminologiją! Tai kaip bus? Ar po susitikimo turėsi laiko man, ar ne?

Jis nusijuokė.

— Taip, tik tau. Ar gali pas mane atvažiuoti? Ne, palauk, atsiųsiu Pem, kad tave paimtų. Ji bus prie tavo namų pirmą valandą, gerai?

Man tikriausiai teks labai skubėti, kad grįžčiau namo iki to laiko, bet turėčiau spėti.

— Gerai. Tik perspėk Pem, kad... E, pasakyk jai, jog dėl nieko pernelyg neįsijaustų, girdi?

— Ak, žinoma, bus labai malonu jai perduoti šį keistą prašymą, — pasakė Erikas ir padėjo ragelį. Nelabai mokėjo atsisveikinti, kaip ir dauguma vampyrų.

Dienelė bus labai ilga.